TOSTAI IR PALINKĖJIMAI

Senas gruzinas moko jauną būti laimingu.
- Brangusis, jeigu nori būrį laimingas vieną dieną - pasigerk. Jeigu nori būti laimingas savaitę - susirk . Jeigu nori būti laimingas mėnesį - vesk . Jeigu nori būti laimingas metus - susirask meilužę . O jeigu nori būti laimingas visą gyvenimą - būk sveikas ! Ir į sveikatą!

Jojo karta džigitas su savo jauną žmoną ir pamate kalnų ožį. Jis jodamas šovė į ožį, bet nepataikė. Tada sustabdė arklį ir vėl šovė, bet vėl nepataikė, tada nulipo nuo arklio, gerai nusitaikė ir šovė. Ožys apsisuko ir pabėgo, o po savaitės džigitas su žmona mirė iš bado.
Tad išgerkim už tai, kad ten kur veda mūsų keliai nestovėtu tokie ožiai!

Žiūrint į jus, man dar kartą norisi palinkėti jums sveikatos... .

Gyveno dinozaurų šeima.
Karta vyras žmonelei sako: "mmmm...?"
O žmona sako: "neeaaa..."
Po kiek laiko vyras vėl žmonai: "mmmm...?"
O žmona: "neaaa..."
Dinozauras supykęs sėdėjo porą valandų, žiūrėjo televizorių, pavalgė ir vėl žmonai: "mmmMMM...?!"
O žmona: "neeeee..."
Taip ir išmirė dinozaurai.
Tad išgerkime už tai, kad neišmirtų ir žmonės!

Į vieną miestelį atvyko rabinas. Tačiau nė vienas žydas jo nepasitiko. Tuomet jis pakėlė rankas į dangų ir sušuko:
- Lai pavirsta šis miestelis pelenais! Lai jis sudega iki pačių pamatų!
Tačiau tuojau pat rabinui pagailo žmonių ir jis tarė:
- Visatos Valdove, galingasis Dieve, Viešpatie, neatsiųs gaisro į šį miestelį.
Ir įvyko stebuklas - miestelis nesudegė. O kas būtų buvę, jeigu rabinas nebūtų atšaukęs savo prakeikimo?!
Pakelkime taures už gailestingumą.

Keliavo Ašotas iš vieno aūlo į kitą. Kelias ėjo kalnais, vingiavo tarp uolų ir bedugnių. Staiga asilas sustojo ir nė iš vietos. Ašotas pradėjo jį raginti, šūkauti. Asilas stovi kaip įkastas. Ėmė Ašotas jį keikti, vadinti visokiais žodžiais, talžyti botagu. Bet asilas kaip stovėjo, taip ir paliko stovėti. Paskui jis pats nuėjo. Ir tada Ašotas pamatė, kad už posūkio stovi didžiulis akmuo, kuris ką tik nukrito, ir jei asilas nebūtų sustojęs, akmuo būtų juos abu užmušęs. Apkabino šeimininkas protingą gyvulį ir padėkojo.
Tad išgerkim už tai, kad mes visada ginčydamiesi įsiklausytume į kito nuomonę, tegul jis būna net ir asilas.

Ėjo keliu laimė, meilė ir sveikata. Priėjo namą, pasibeldė, paprašė įsileisti. Bet name buvo tik viena laisva vieta. Šeimininkai pasvarstė: ką įsileisti prie židinio? Nusprendė, kad svarbiausia - laimė, ją ir priėmė, o meilę ir sveikatą paliko prieangyje. Ir pirmiausia iš namo tyliai išėjo meilė, paskui ir sveikata, o vėliau išėjo ir laimė.
Priėjo kitą namą, kur irgi buvo tik viena vieta. Čia šeimininkai nusprendė įsileisti sveikatą. Kas per laimė ir kas per meilė be sveikatos? O meilė ir laimė buvo paliktos prieangyje. Ir iš pradžių išėjo meilė, po to laimė, o paskui jas ir sveikata.
Trečiajame name žmonės nusprendė, kad svarbiausia yra meilė. Ir ji liko name. O kai paliko meilė, pasiliko ir sveikata, ir laimė. Tad išgerkime už tai, kad pirmiausia įsileistume meilę.

Vienas asilas apsimetė liutu. Užsimetę ant savęs liūto kailį ir ėmė išdidžiai vaikščioti. Iš tolo jis ėmė kelti baimę, net privertė bėgti avių bandą. Bet papūtė stiprus vėjas, kailis nukrito ir apgavystė išaiškėjo. Žvėrys užpuolė asilą ir sumušė.
Pakelkime bokalus už tai, kad nebūtume nei liūtais, nei asilais, o išliktume patys savimi.

Vienas pirklys turėjo sūnų. Davė pirklys jam monetą ir sako:" Imk sūnau ir pasistenk kaupti pinigus." Sūnus išmetė monetą į vandenį. Tėvas sužinojo tai, bet nieko nepasakė. Sūnus nieko neveikė, tik valgė ir gėrė tėvo namuose. Pasišaukė tada tėvas sūnų ir posake: "Eik sūnau ir pats užsidirbk pinigus." Sūnus išėjo ir pasisamdė darbui. Nuo ryto iki vėlaus vakaro jis minkė molį, ir gavęs pinigus, parnešė juos namo. " Žiūrėk, tėve, aš uždirbau pinigus,"- pasakė grįžęs. Tėvas atsakė: "Gerai, eik ir įmesk juos į vandenį". Suprato sūnus, kad buvo neteisus tėvo gerumui ir nuleido galvą.
Tad išgerkime už mūsų tėvų ir senelių išmintį.

Du gaidžiai susimušė kieme ir vienas nugalėjo. Jis užskrido ant stogo ir ėmė girtis savo jėga ir vikrumu. Gyrėsi ir save garbino vis garsiau ir garsiau. Staiga atskrido erelis, čiupo gaidį ir jį nusinešė.
Tad išgerkim už tai, kad jėga ir kuklumas visada gyventų drauge.

Plaukė laivu pirklys ir mokslininkas. Pirklys buvo turtingas ir vežė daug prekių, o mokslininkas nieko neturėjo. Pakilo jūroje audra ir laivas nuskendo. Išsigelbėjo tik pirklys ir mokslininkas. Jie įsikibo į rąstą, ir banga išnešė juos į krantą. Mato pirklys, kad mokslininkas nusiminė, ir sako jam:
- Ko gi tau liūdėti? Aš visą savo turtą praradau, o tavo - viskas su tavimi.
Pakelkim bokalus už tą turtą, kurio negalima prarasti, už protą.

Kartą pasišaukė kunigaikštis muzikantą, kad tas palinksmintų jį. Pradėjo muzikantas groti.
- Tebūnie palaiminta tavo ranka, - pagyrė jį kunigaikštis. - Dovanoju tau sidabro apyrankę.
Padėkojo muzikantas ir ėmė groti toliau.
- Savo žirgo tau nepagailėsiu! - įsismagino kunigaikštis. Dar smagiau ėmė groti muzikantas.
- Dovanoju tau karvę, - sako kunigaikštis.
Kitą dieną atėjo muzikantas atsiimti dovanų.
- Koks sidabras, koks žirgas, - atsakė prasiblaivęs kunigaikštis. - Tu vakar padarei man malonumą savo grojimu, aš tau - savo pažadais. Tai kas liko man šiandien iš tavo grojimo, tas pats tau iš mano pažadų.
Išgerkim už tai, kad mes visada, esant bet kokioms aplinkybėms, sugebėtume ištesėti savo žodį.

Kartą paskendo laivas. Visi keleiviai žuvo, išsigelbėjo tik tėvas ir sūnus. Plaukia jie per bangas, įsikibę į rąstą, ir sūnus klausia tėvo:
- Sakyk, tėve, ar dar gali būti kam sunkiau, negu mums dabar?
- Tam dar sunkiau, sūnau, - atsakė tėvas, - kas artimo žmogaus laukdamas vis į kelią žiūri.
Pakelkim bokalus už tuos, kurie laukia.

Turguje stovi mažas berniukas su ožkos sūrio pintine ir šaukia:
- Kam gero sūrio - čionai! Pas mane! Geras sūris!
- Prisiek motina, kad tavo sūris iš tiesų geras, - sako pirkėjas.
- Prisiekiu motina. Man pati senelė sakė: eik į turgų, parduok sūrį. Mums jis jau nebegeras, bet pardavimui tiks.
Tad išgerkime už tiesą!

Užėjo kažkaip misionierius į smuklę ir ėmė sakyti pamokslą vietiniams džigitams:
- Jūsų pirmutinis priešas - vynas!
- Jūs teisus, - atsakė vienas iš mėgėjų išgerti, - bet ir evangelijoje parašyta: "Pamilk priešą savo".
Tad išgerkime už gerą vyną!

Vienas senis niekaip negalėjo prie elektros priprasti. "Tikriausiai kažkur yra dagtis ir žibalą degina" - galvojo jis. Tik kaip ji užsidega nesuprato. Kartą vakare nutarė lempą užgesinti. Užlipo ant taburetės ir ėmė pūsti į ją. Pūtė, pūtė, net galva apsisuko, o šviesa negęsta. Supyko senis ir trenkė per lemputę lazda.
Išgerkim už tai, kad lazdas naudotume tik pačiais kraštutiniais atvejais.

Svarbus dalykai:

Atėjęs į auditorija skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidejo ant stalo trilitrini stiklaini ir pridejo į jį didelių akmenų. Po to paklausė studentų, ar stiklainis pilnas? Šie patvirtino - Taip. Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėliu ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai greitai užpildė tarpus tarp didžiųjų akmenų. Profesorius pareiške, kad stiklainis pilnas ir paklausė studentu nuomones. Studentai juokdamiesi jam pritarė. Tai pasakęs profesorius išsitraukė iš kišenes maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopeles subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai užpildydamos stiklainį.
Štai, tarė profesorius, pripažinkite, kad šis stiklainis tai kaip jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus: šeimą, vaikus, mylimąjį, sveikatą. Net jei visa kita dingtu, jie vis tiek liktų jums svarbus ir įprasmintų jūsų gyvenimą. Smulkus akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbus, dalykai: tai jūsų darbas, automobilis, butas, studijos. Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius dalykus ir jeigu jis iš pat pradžių į stiklainį pilstėte smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams. Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams, mylimajam. Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko ir darbui, ir namu ruošai, ir vakarėliams ir kitkam. Rūpinkitės, pirmiausia didžiaisiais akmenimis, nes tik jie yra tikrai vertingi, o visa kas liko - tai tik smėlis.
Po paskaitos prie profesoriaus stalo priėjo studentas ir į akmenų bei smėlio pilną stiklainį, nors pats profesorius pripažino, kad į stiklainį daugiau niekas netelpa, supylė butelį alaus. Alus sutekėjo į paskutinius laisvus tarpelius, ir dabar stiklainis tikrai buvo pilnut pilnutėlis.

Istorijos moralas: nesvarbu, koks bebūtumėte užsiėmęs ir kas užpildytų jūsų gyvenimą, laiko išgerti alaus visada atsiras!

Karalius turėjo juokdarį. Juokdarys visad juokęsi. Karalius nužudė juokdario motina - juokdarys juokiasi. Nužudė juokdario tėvą. Vis tiek juokiasi. Nužudė broli - juokiasi. Nužudė juokdario draugą - staiga juokdarys pravirko. Karalius klausia juokdario:
- Kodėl tu pravirkai?
Juokdarys atsako:
- Šeimos aš nepasirinkau, o draugus aš išsirinkau pats.
Tad išgerkim už gerus draugus.

Princas pamilo princese.
Karalius, kaip meiles ženklą, įsakė princui atnešti motinos širdį.
Princas nužudęs motina ir išėmęs širdį išskubėjo pas karalių.
Beskubėdamas suklupo ir išmetė motinos širdį. Tada širdis švelniai paklausė:
- Ar neužsigavai, sūnau ?
Pakelkime taures už motinu širdis, kurios niekada nepamiršta savo vaiku.

Karta ateina sūnus pas tėvą ir sako: -Tėve aš susiradau mergina ir noriu ją vesti! Tėvas sėdėdamas ant akmens tyli ir su botagu ant žemes parašo didelį nulį. Tada sūnus vėl sako: -Bet tėve ji graži! Tėvas parašo antrą nulį. Sūnus sunerimęs vėl sako: - Ji dar ir turtinga! Tėvas parašo trečią nulį. Sūnus išsigandęs sušunka: - Bet tėve, aš ją labai myliu!!! Tada tėvas priekyje prirašo vienetą. Tad mieli žmones pakelkime taure už tikra meile, 1000 kartų svarbesnė už viską!

O dabar išgerkim į moterų sveikatą: mums jokio skirtumo, o joms - malonu.

Šiandien tik tavo šventė! Šiandien mes čia susirinkome per tave! Šiandien mes geriam tik už tave! Ir jeigu kas nors atsitiks, kalta(s) būsi tik tu!

Tostas: o dabar atsisveikinkime - blaiviais šiandien jau nesusitiksime.

Tostas apie moteris: Nėra taip gerai su Jumis, kaip blogai be Jūsų.

Sukūrė Dievas dangų ir žemę. Nužvelgė juos ir tarė: "Nuostabu!" Vėliau Dievas sukūrė vyrą. Apžiūrėjo jį ir tarė: "Gražu!" Tada sukūrė ir moterį. Pažvelgė į ją ir tarė: "Tiek to, pasidažys..." Tad išgerkime už moteris, kurios nepasidažiusios yra gražios.

Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo kelią. Tarp tūkstančių ir milijonų kelių gyvenimas sujungė Jūsų kelius, kurie nuo šiol bus vienakrypčiai, lyg galinga gyvenimo upė. Plaukite ja laimingai, sukūrę savo simbolinį laivą. Vairuokite jį pasikeisdami, kad protingai išvengtumėte povandeninių klastingų uolų, nuovargio ir kasdienybės. Pasistenkite, kad Jūsų laive skambėtų ne vien tik Jūsų balsai ir komandos, bet ir čiauškėtų tobuliausi žmponijos kūriniai - mažieji Xxxxxauskiukai, suteikdami Jūsų bendram gyvenimui GYVYBĖS ir LAIMĖS.

Dykuma ėjo asilas. Ėjo savaitę, antrą.. Karštis nepakenčiamas, ištroško, net išdžiūvo visas. Staiga asilas mato - stovi dvi statinės: vienoje vanduo, kitoje - vynas.
Kaip jūs manote, ką ėmė gerti asilas? Atspėjote - asilas puolė prie vandens.
Taigi, mielieji sveteliai, nebūkime asilais! Gerkime vyną, o vandenį palikime sriubai ir galvijams.
Šeimyninis gyvenimas yra subtilus muzikos instrumentas, be to - styginis. Neįtempsi - neskambės, pertempsi - stygos nutruksta. Viskas turi būti gerai sustyguota.
Sveteliai, išgerkime už tai, kad mūsų jaunevedžiai puikiai sustyguotų savo šeimyninį instrumentą.

Pakelkime taures už tikrus vyrus! Bet ne už senbernius - jie niekada neves. Ir ne už išsiskyrusius - jie buvo blogi vyrai. O pakelkime taures už vedusius vyrus - jie nepamiršta savo žmonų ir myli jas, juo myli žmonos ir uošvės, o taip pat ir likusi visuomenė.

Vieno filosofo paklausė - kas yra meilė?
Filosofas taip atsakė:
- Meilė, tai vienas bučinys, du bučiniai, trys bučiniai, keturi bučiniai, trys bučiniai, du bučiniai, vienas bučinys...
Bet dabar bučiniai, galima sakyt, iįsigimė. Dar neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios alpdavo?
Tačiau moterys atsikerta - ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo?
Tai kaip patikrinti, kas teisus?
Yra tik vienas būdas, tam patikrinti: pakelkime taures už tokius bučinius nuo kurių alpstama ir pabučiuokime kaimynus ir kaimynes prie stalo!

Moteriškas tostas:

Moterys - kaip gėlės, o vyrai - kaip vanduo vazoje. Tad išgerkime už tai, kad tas vanduo būtų dažniau keičiamas!

Išgerkime už tai, kad mūsų gyvenimo zebras būtų albinosas!

Tostas už krepšinį:
- Ar žinote kaip atsirado krepšinis? Kartą, senovėje, dievas sukūrė krepšinio lanką. Ir įtaisė jį ant paties aukščiausio kalno. Lankas buvo taip aukštai, kad niekas neįstengdavo įmesti į jį kamuolio. Bet kartą vienas narsus lietuvis įsibėgėjo, pašoko, pakilo aukštai aukštai, taip aukštai, kad beveik pasiekė saulę, ir metė kamuolį. Bet kadangi aukštai saulė šviečia labai karštai, narsusis krepšininkas apdegė ir taip atsirado negrai, kurie krepšinį žaidžia geriau už lietuvius! Tad išgerkime taurę už tai, kad laimėtume, nenudegdami saulėje!

Palinkėkime sau to, ką turi tie, kas turi mus!

Du vyrukai nutarė kaip reikiant pašvęsti. Nuvažiavo į sodybą, išsikepė paršelį. Atkimšo butelį. Na, vienas ir sako:
- Į sveikatą!
Kitas pažvelgė į keptą paršelį ir paprieštaravo:
- Paršelis irgi buvo sveikas... Bet kaip baigė. Tad geriau už sėkmę!

Tostas - linkėjimas draugui:

Mylėk taip, lyg taves niekuomet neišduotų,
Dirbk taip, lyg niekada nereiktų pinigų,
Šok taip, lyg tavęs niekas nematytų,
Dainuok taip, lyg tavęs niekas negirdėtų,
Gyvenk taip, kaip gyventum rojuje!

Merginos-chemikės geria iki reakcijos praradimo. Merginos-medikės geria iki pulso praradimo. Išgerkime už merginas-fizikes, kurios geria iki pasipriešinimo praradimo!

Skrido bitutė. Nutūpė ant gėlės. Gėlė jai davė nektaro. Vėliau bitutė nutūpė ant kitos gėlės, bet ši nektaro nedavė. Po kiek laiko užėjo audra, ir nulaužė gėlę, kuri nedavė nektaro, tuo tarpu toji, kuri davė nektaro, liko sveika.
Tad išgerkime už tai, kad duotų ir nesilaužytų!

Mokytojas nori vaizdžiai paaiškinti skirtumą tarp rožės ir kaktuso:
- Įsivaizduokite dailiai apsirengusią jauną, gražią moterį.. Tai tokia esanti rožė. O šalia jos stovi žalia neišvaizdi būtybė, kuri ir žydėt retai žydi, o dažniausiai ji bežiedė. Ta būtybė šalia rožės atrodo verta pasigailėjimo. Kas tai galėtų būti?
- Aišku, pone mokytojau,-atsakė mokinys, - tai rožės vyras.
Pakelkime taures už rožių vyrus!

Kartą gyveno baisus drakonas, kuris maitinosi tik nekaltomis mergelėmis.
Tai pakelkime tostą už tai, kad jis atskristų pas mus ir numirtų iš bado.

- Ak,kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių! - čiauškėjo draugė. - Na, kaip sekasi ištekėjusiai?
- Verčiau neklausk. Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba.
- Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas.
- Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau nei proto.
Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto.
Pakelkime taures už tai, kad moterys negalėtų skųstis savo vyrais, jog tik mažapročiai mažai uždirba.

Kaip reaguoja įvairių tautybių moterys, kai vyras jas užklumpa lovoje su meilužiu?
Prancūzė: "O Poli! Gulk šalia!"
Amerikietė: "Sveikas, Džoni. Žinai, Haris irgi geras vyras."
Anglė: "Bili, tu pats kaltas - juk tu šiandien grįžai penkiomis minutėmis anksčiau negu visada."
Rusė: "Vasia, Vasia dėl Dievo meilės, aš juk nekalta: jis mane išprievartavo."
Žydė: "Abramai, tai tu? O kas guli šalia manęs?"
Lietuvė:
"Tai ko akis išsprogdinai? Tu irgi ne šventasis. Ak, tu šitaip negalėtum? Jeigu nebūtum impotentas - galėtum."
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms geriausias meilužis - savo vyras!

Jaunuolis afganas vedė gražią dorą žmoną. Pirmąją vestuvių naktį liepė tarnui palaikyti žibintą. Kiek jaunavedys besistengė, tačiau niekaip negalėjo susidoroti su vedusio vyro pareiga. Tuomet jis atsikėlė ir pasiūlė tarnui pabandyti, o pats ėmė jam žibinti. Tuomet šeimininkas skėlė tarnui skambų antausį šaukdamas:
- Niekše! Štai kaip reikia žibinti!
Pakelkime taures, kad žibintas būtų laikomas tinkamai.

Kuo skiriasi realybė nuo pasakos?
Pasaka - kai jaunikaitis veda varlę,, o ji po vestuvių tampa karalaite.
Realybė - kai veda karalaitę, o paaiškėja, jog ji lovoje besanti šalta varlė.
Pakelkime taures už tai, kad mūsų gyvenimas būtų panašus į pasaką.

- Jonai, kodėl tu nešioji dviem numeriais mažesnius batus?
- Vardan laimės. Mano žmona labai negraži, netvarkinga,
prasta šeimininkė. Sūnus prastai mokosi. Aš nebetikiu,
kad jis sugebėtų baigti mokyklą..Duktė neklauso. Uošvė
nuolatos zirzia.
- Tai kuo čia dėti batai?
- Kad tu žinotum, kokį malonumą patiriu, kai vakare nusiaunu batus!
Tad pakelkime taures už tuos, kurie patys susikuria sau laimę.

Kas yra meilė? Daug kalbama apie meilę. O kas yra toji meilė?
Į šį klausimą vienas filosofas atsakė:
- Meilė - tai vienas bučinys, trys bučiniai, keturi bučiniai, penki bučiniai, keturi bučiniai, trys bučiniai, du bučiniai, vienas bučinys...
Tad pakelkime taures ir nuoširdumo, draugystės, artimo meilės vardan pabučiuokime savo kaimynę, sėdinčią prie šio stalo!

Tostas vestuvių proga:
Galima turėti daug pinigų, bet jie neatneš laimės. Už pinigus galima nusipirkti lovą, bet ne jos šilumą. Už pinigus galima nusipirkti žmogų, bet ne jo meilę. Tad linkiu, kad jūs turėtumėte ir pinigų, ir laimės, ir šilumos, ir meilės!

Nerėdama gauti vairuotojo teises, mergina atsakinėja į komisijos klausimus.
- Prašom, gerbiamoji, pasakyti, kada pėstysis turi pirmumo teisę?
- Važiuodamas greitosios pagalbos mašina, - atsakė ji.
Po kurio laiko mergina gauna vairuotojo teises. Po dešimties dienų ją sustabdo kelių inspektorius.
- Ar žinote, panele, kad per šį trumpą laiką jūs jau spėjote partrenkti penkis pėsčiuosius! Tai jau per daug!
- O kiek reikia? - naiviai klausia ji.
Praslinko pora mėnesių. Ši jauna vairuotoja sutiktai draugei prisipažino, kad jau nebevairuoja automobilio. Į nustebusios draugės klausimą "kodėl?", ji paaiškino:
- Esu prietaringa... Kai sužalojau tryliktą pėstįjį, pamaniau - na, gana, dar gali atsitikti nelaimė.
Pakelkime taures už tai, kad nesusiduriame su žaviomis vairuotojomis nei pėsčiųjų perėjose, nei sėsdami prie savo mašinos vairo!

Gyveno dinozaurų šeima.
Karta vyras žmonelei sako: "mmmm...?"
O žmona sako: "neeaaa..."
Po kiek laiko vyras vel žmonai: "mmmm...?"
O žmona: "neaaa..."
Dinozauras supykes sėdėjo porą valandų, žiūrėjo televizorių, pavalgė ir vėl žmonai: "mmmMMM...?!"
O žmona: "neeeee..."
Taip ir išmirė dinozaurai.
Tad išgerkime už tai, kad neišmirtų ir žmonės!

Vyrai, branginantys jaunystę. Vasaros sodas. Nuošalus suolelis. Sėdi vieniša porelė. Jis jau ilgai gyvenęs. Ji jaunutė.
- Mano mieloji, mano geroji, - čiulba jis saldžiai. - Daug nekalbėsiu... Einu tiesiog prie reikalo. Pupuliuk, aš prašau jūsų rankutės ir būti mano antrąja puse.
- 0 ar kalbėjote su mano mamyte?
- Kalbėjau, kalbėjau, - spaudžia jis josios rankutę. - Brangioji, aš su jūsų mamyte kalbėjau prieš dvidešimt metų... Bet tada aš jūsų dar nepažinojau!
Pakelkime taures už vyrus, branginančius savo jaunystę.

Neįvykusios piršlybos. Senbernis nutarė išsivirti virtinukų. Tačiau neturėjo mėsmalės ir negalėjo susimalti mėsos. Šovė išganinga mintis — nueiti pas našlę kaimynę ir pasiskolinti. Lipa jis laiptais ir galvoja: ,,Šit paprašysiu mėsmalės. Ji paklaus, kam ji man reikalinga. Aš atsakysiu - noriu išsivirti virtinukų... Teks ją pakviesti į svečius, reikės atkimšti butelį... Išgersime, suris svetimą gerą... Tikriausiai panorės pasimylėti... Neduok Dieve, ji taps nėščia... Prispirs ją vesti... Pagyvensim kurį laiką, reikės išsiskirti... Visą likusį gyvenimą teks mokėti alimentus... Pasigvieš į visą mano turtą... Velniams man to reikia!"
Kaip tik su šia mintimi senbernis priėjo prie našlelės buto, paspaudė durų skambutį. Durys atsidarė, jis ir sako:
- Žinai, kaimynėle, eik tu po velnių su savo mėsmale!
Pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.

Piršliavimas. Vaikinas atėjo pas mylimosios tėvus pirštis. Tėvas atidžiai klausosi jo prisipažinimų.
- Aš negeriu svaiginamųjų gėrimų! — sako vaikinas.
- Pagirtina!
- Nerūkau.
- Labai gerai, — sutinka tėvas.
- Kortų net į rankas neimu.
- Aišku...
- Gyvenu tvarkingai. Vakarais niekur neslampinėju gatvėmis...
- Puiku.
- Ar galiu tikėtis jūsų dukters rankos?
- Niekuomet! - suriko tėvas. - Vaikine, aš nenoriu, kad mano žmona man prikaišiotų ir tamstą rodytų pavyzdžiu.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gyvenime ne angelai!

Piršlys. Piršlys vaikinui labai gyrė merginą.
- Bet aš girdėjau, kad ši mergina mikčioja, - pasakė jaunikaitis.
-Vadinasi, ji be reikalo neaušins burnos! — paneigė piršlys.
- Aš ją mačiau. Mergina - žvaira...
- Tai ir gerai... Vyrai nevarstys savo žvilgsniais.
- Ji neūžauga.
- Džiaukis. Vadinasi, jai reikės mažiau medžiagos drabužiams.
- Bet juk jos viena koja trumpesnė.
- Tačiau užtat kita ilgesnė.
- Žmonės kalba, kad ji ir silpno protelio...
- Vaikine! - supyko piršlys. - Tu nori, kad ji neturėtų nė mažiausio trūkumėlio?!
Tad pakelkime taures už gerus prekybininkus, mokančius įpiršti ir blogiausią prekę!

Nutarimas. Sužieduotinis sako savo būsimai žmonai:
- Norėčiau, brangioji, tuojau po vestuvių važiuoti prie jūros.
- Gerai, brangusis, važiuokime prie jūros.
- Ne važiuokime, o skriskime, brangioji...
- Kaip įsakysi, brangusis...
Merginos motina pasikviečia į šalį dukrą ir jai šnibžda:
- Ar ne per daug komanduoja tavo būsimas vyras?
- Palik jį ramybėje, mamyte. Lai Saulius diktuoja savo paskutinę valią. Kitą dieną.
- Vadinasi, taip: baldus ir visą namų inventorių mudu dalinsimės pusiau... Be barnių, be triukšmų. Sutinki?
- Sutinku, brangusis.
- Susitarkime, kad mudu išsaugosime normalius žmogiškus santykius. Jeigu susitiksime, ramiai pasisveikiname...
- Būtinai.
- Ir skyrybų metu mudu elgsimės korektiškai, be isterikos bei priekaištų... Sutinki?
- Aišku, sutinku.
- Na ir puiku. Tai paskubėkime: po ketvirčio valandos mūsų jungtuvės.
Pakelkime taures už susitarimus, kurie paprastai nevykdomi.

Piršlybų menas. Jaunuolis atvyko pas turtingą ūkininką piršlybų. Su mylimąja jis jau buvo susitaręs, liko pakalbėti su tėvais. Pokalbis vaikinui buvo sunkus. Iš susijaudinimo jis peiliuku drožė lazdelę, kurią laikė rankose. Ūkininkas klausėsi būsimo žento ir įdėmiai sekė jo judesius. Tasai drožė ir drožė, kol iš lazdelės nieko nebeliko. Merginos tėvas ir sako:
-Vaikine, matau, kad tamsta pasiturintis ir esate neblogos išvaizdos... Bet dukters už tamstos neišleisiu. Jeigu iš lazdelės būtum ką nors išdrožinėjęs ar išdrožęs, abejonių man nekiltų. Tačiau tamsta lazdelę nieku pavertei. Tai tamsta vėjais paleisi visą mano turtą, kurį esu sukaupęs. Iššvaistęs viską, šeimą elgetomis paleisi. Aš tiksliai nustačiau tavo charakterį.
Tad pakelkime taures už tikrą piršlybų meną ir nepasikliaukime savo jėgomis, kad mažmožis nesužlugdytų gerų ketinimų. Už piršlius!

Neįvykdoma užduotis. Vienas vaikinas įsimylėjo kitatautę merginą. Artimiau su ja susidraugavęs, nusprendė vesti. Mergina į jo pasiūlymą taip atsakė:
- Aš ištekėsiu už tavęs, bet prieš tai tu privalai atlikti man šimtą darbų.
Vaikinas sutiko su iškeltomis sąlygomis ir ėmė vykdyti jos kaprizus. Iš pradžių ji privertė vaikiną įkopti į aukštą ir gana stačią uolą. Vėliau liepė nušokti nuo stačios uolos. Šokdamas nuo aukštos uolos vaikinas susilaužė koją. Tada mergina įsakė jam vaikščioti ir... nešlubuoti. Ir vardino gražuolė kaskart vis naujas užduotis: perplaukti plačią ir sraunią upę, parklupdyti įsišėlusį žirgą, nušauti aukštai padangėje skrendantį paukštį ir t.t. ir t.t.
Taip vieną po kitos vaikinas atliko devyniasdešimt devynias labai sunkias užduotis. Liko vienintelis, paskutinis - šimtasis darbas. Tada mergina jam tarė:
- 0 dabar pamiršk savo tėvą ir motiną, pamiršk savo gimtąją kalbą.
Vaikinas piktai pasižiūrėjo į ją, nieko nepasakęs šoko ant žirgo ir nušuoliavo visiems laikams.
Pakelkime taures už tai, ko niekada negalima išsižadėti - tėvų ir savo gimtosios kalbos!

Skonių įvairovė. Turtingas verslininkas nusprendė vesti ir kreipėsi į pažinčių tarnybą prašydamas jam surasti turtingą našlę.
- Be abejo, pageidaujate, kad ji būtų ir graži? -pasiteiravo tarnautojas.
- Aišku! Tokią, į kurią būtų malonu ir pačiam žiūrėti, ir ne gėda svetimam parodyti... Kad ji būtų tarsi iš paveikslo išlipusi... - patikslino verslininkas.
Netrukus užsakovas buvo supažindintas su kandidate į žmonas. Į kontorą įlekia įširdęs verslininkas ir ima žaibus ir perkūnus laidyti.
- Tai ką? Jūs iš manęs šaipytis bandote?! Aš prašiau, kad būsimoji žmona būtų tokia graži, tarsi iš paveikslo išlipusi... 0 ką jūs atsiuntėte? Ji šleiva, viena akis išsprogusi ant kaktos, kitos visai nematyti, tarsi jos niekada ir nebūta... Ausys atvėpusios, nosis ne nosis, o tikra kultuvė, dantys keli ir tie patys burnoje netelpa...
- Ko jūs taip piklinatės, pone?! - ėmė raminti jį pažinčių agentas. – Tai juk skonio reikalas. Vieniems patinka Rafaelis ar Rembrantas, kiti dėl Pikaso iš proto kraustosi...
Tad pakelkime taures už skonių įvairovę. Juk visi žinome, jog dėl skonio nesiginčijama.

Duktė ruošiasi tekėti. Kartą duktė ėmė ir pasiskundė savo motinai:
- Mamyte, aš su Juliuku draugauju jau treti metai, bet jis pradėjo su manimi negražiai elgtis. Kaip jam reikėtų atkeršyti?
Motina pataria:
- Ištekėk už jo!
- Mamyte, aš už jo netekėsiu. Jis bedievis: netiki, kad yra pragaras.
- Mano brangute, ištekėk, ir jis įsitikins, kad pragaras tikrai yra.
Tad pakelkim taures už protingus motinų patarimus savo dukroms.

Sūnus ketina vesti.
- Justai, kada gi pagaliau vesi?
- Kai surimtėsiu.
- 0 kada surimtėsi?
- Kai tik vesiu. Mielai vesčiau tą merginą, kuri turi tris seseris.
- Kodėl?
- Tuomet tektų tik ketvirtadalis uošvės.
- Sūneli, nevesk gražuolės! - pataria motina. - Graži žmona, kaip žmonės sako, bus ne tau, o kitiems.
- Verčiau tegul kitiems būna graži negu man bjauri! -atkirto sūnus.
Pagaliau sutarta. Justas ves po Kalėdų. Sutiktas draugužis jį moko:
- Justai, nevesk sausio mėnesį, - vesk balandį.
- Kodėl? - nustebo vaikinas.
- Išloši dar tris mėnesius.
Pakelkime taures už besiruošiančiuosius vesti, kurie patarimų niekados negali išvengti.

Nuomonės apie vedybas.
- Daug merginų taip ir lieka senmergėmis. Kodėl taip atsitinka?
- Jos ieško idealaus vyro.
- 0 koks jų idealas?
-Vyrai, kurie sutiktų jas vesti.
- Pasakyk, kodėl visos pasakos baigiasi vestuvėmis?
- Todėl, kad po vestuvių baigiasi visos pasakos.
- Man atrodo, - pasakė viena dama; - kad vedybos - tai miražas dykumoje... Su rūmais, palmėmis, kupranugariais. Pirmiausia išnyksta rūmai, paskui palmės ir galiausiai pasilieki su vienu vieninteliu kupranugariu.
Pakelkime taures už nelaimingas moteris, kurios, pasibaigus visoms pasakoms, jodinėja kupranugariais.

Paskutinė valia. Pajauniams ir uošvei girdint, jaunikis kategoriškai pareiškė:
- Reikalauju, kad tiksliai būtų paskirta sutuoktuvių valanda. Noriu, kad gerai pavaišintumėte mano visus draugus.
-Jaunikiui išėjus iš kambario, nepatenkinta būsimoji uošvė dukrai sako:
-Tik pasigėrėk, koks įsakinėtojas atsirado! Ar ne per daug tų žentelio norų?!
- Nieko, mamyte, - atsakė dukrelė. - Tai paskutinė jo valia.
Pakelkime taures už tai, kad vyras namuose galėtų pareikšti ne tik paskutinę savo valią!

Ištįsę veidai. Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako:
- Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimąjį.
- Brangioji, man...
- Nepertrauk! Štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą.
Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę.
- Tu turėjai dar ir kitą?
-Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties.
Prie pat civilinės metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis.
- Ko tu taip? - įsižeidusi klausia būsimoji žmonelė. - Išprotėjai, ar ką?
- 0 ne... Aš tiesiog įsivaizduoju, kaip ištįs jų veidai po dvidešimties metų...
Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.

Salotos. Vienas viengungis jautėsi labai vienišas. Norėdamas patirti bent kiek meilės jis sykį ėjo ieškoti laisvo elgesio merginos. Jau netoli nuo jos namų kažkas smarkiai trinktelėjo ir tiesiai jam po kojomis ant šaligatvio ištiško dubenėlis su bulvių salotomis. Kilstelėjęs galvą vienišius pamatė penktojo aukšto lange iš išgąsčio perbalusios merginos veidą. Ši baisiausiai atsiprašinėjo ir teisinosi, kad norėjusi atvėsinti ant palangės bulves, tačiau dubenėlis išslydęs jai iš rankų.
Praėjus pirmajam išgąsčiui, vaikinas suprato, kas atsitiko. Visas jo kostiumas, veidas bei plaukai buvo aptaškyti. Kur toks benueisi. Jis prisiminė, kad automobilyje turi kitą kostiumą ir marškinius, nes karštą vasaros dieną kartais tekdavo persirengti.
Kadangi persirengti gatvėje buvo nepatogu, tai nelaimėlis užėjo į cheminę valyklą ne tik persirengti, bet ir atiduoti kostiumą išvalyti. Išsikalbėjo su valyklos savininke - jauna gražia moterimi. Kadangi darbo diena jau baigėsi, pakvietė ją pavakarieniauti ir papasakojo tą nutikimą. Besikalbėdamas jis visiškai pamiršo savo ankstesnį ketinimą. Po aštuonių mėnesių juodu susituokė. Per sutuoktuves jauniesiems po kojomis barstomos gėlės, žiedai... Šiai jaunajai porai vestuvininkai ant bažnyčios laiptų išpylė dubenėlį bulvių salotų. Tai buvo tinkamiausias sveikinimas. Nes jei ne tos salotos, tai jaunikis niekada nebūtų susipažinęs su savo būsimąja žmona: jis niekada tame rajone nesilankydavo.
Merginos, jeigu norite sėkmingai ištekėti ir gauti gerą vyrą, pirmiausia išmokite gaminti skanias salotas. To jums linkėdami mes keliame savo taures.

Žalčio žmona. Buvo gražus vasaros saulėlydis. Mergina nutarė paplaukioti gaiviame upelio vandenyje. Apsidairė. Aplinkui nė gyvos dvasios. Pakrūmėje nusirengė ir nuogutukė liuoktelėjo nuo stataus kranto. Netoli tenuplaukė. Suktelėjusi galvą pamatė, kad kažkas kuičiasi prie jos drabužių.
-Viešpatie, - šmėkštelėjo mintis galvoje, - negi man lemta tapti žalčio žmona?! - Ir garsiai sušuko: - Žalty, ką darai?
- Nešūkauk! - sušnypštė ,,žaltys", išgąsdinto žmogaus balsu ir ėmė teisintis, jog chuliganai nudžiovę jo drabužius ir jis negalįs nuogutukas eiti į miestą.
- Tau gali pakakti sijonėlio. Būk gerutė, paskolink kelnaites.
Jis taip pažvelgė, kad merginos širdis suvirpėjo, ji tikrai buvo gerutė ir sulemenusi ,,Imk!" šmurkštelėjo į sijonėlį.
Šiaip taip dangstydamiesi turimais merginos drabužėliais, jiedu patraukė į miestą. Kaip tyčia priešais juos išdygo du patruliuojantys policininkai.
- Kas čia per maskaradas! - įtariai nužvelgę vyrioką sušuko tvarkos saugotojai, vis nenuleisdami akių nuo nelaimėlio, įlindusio į moteriškas išvirkščias, atbulai užmautas kelnaites.
Ilgokai jie du aiškino, kaip visa tai buvę. Policininkai pagaliau patikėjo, nusišypsojo, susimerkė ir pasakė:
- Laimingai!
Jų linkėjimas pateko tiesiai į Dievo ausį. Jiedu buvo laimingi ne tik tą vakarą, bet, sako, ir likusį gyvenimą, kai vienas po kito pasipylė žalčiukai - žalčio vaikai.
Taigi pakelkime taures už merginas, kurios susiranda žalčius ir laimingai gyvena ne tik pasakose.

Vestuvinės dovanos. Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams.
- Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, - kukliai prisipažino dzūkas.
- O aš, - išdidžiai pareiškė suvalkietis, - atboginau arbatai pilstyti tinklelį su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis.
Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus!

Bausmė už bausmę. Prieš keliolika metų atšoktos vestuvės sukėlė gyvas diskusijas Temidės šventovės užkulisiuose. Keturiasdešimt septynerių metų plėšikas Ričardas Simsonas teisme, pasinaudodamas pertraukėle, sugebėjo įrodyti pagrindinei kaltinimo liudininkei, jog jis viską darąs tik jos gerovei ir prikalbėjo merginą čia pat teisėtai susituokti. Santuoka skubiai buvo įregistruota. Teismo procesą teko nutraukti, o plėšiką paleisti į laisvę. Taip jis išvengė ilgų metų nelaisvės, nes pagal įstatymą kaltinamojo žmona, kaip artima giminė, negali būti liudininke.
Simsonas ir jaunoji spinduliavo iš laimės, įstatymų sargai tik skėsčiojo rankomis. Tačiau juos nuramino jaunosios motina:
- Jis neliks nenubaustas, - pasakė ji. - Jis pats save pasmerkė aukščiausiai bausmei. Savo dukterį aš tikrai gerai pažįstu...
Tad pakelkime taures už vyrus, kurie neišvengia didžiausios bausmės ir vesdami netenka tikrosios laisvės.

Įvairūs
Lakštingaloms suokiant. Paupys. Šiltas vasaros vakaras. Ant kranto sėdi jis ir ji. Aplinkui nė gyvos dvasios. Krūmuose lakštingalos suokia...
- Meilute, duok! – paprašė jis.
- Negaliu! - griežtai atšovė ji.
- Na, tik vieną!
- Neduosiu.
- Pupuliuk, tik vieną, na, tik vienui vieną...
- Nė už ką.
- Brangioji, nepalyginamoji, mylimoji...
- Jau girdėjau...
- Negi nepasigailėsi manęs?
- Neprašyk, negausi.
- Lakštingalos suokia... Širdis tiesiog alpsta, kaip norisi...
- Ir tegul alpsta.
- Nejaugi tu būsi tokia kietaširdė?
- 0 ką aš darysiu atidavusi tau paskutinę cigaretę?
Pakelkime taures už nerūkančiuosius.

Paskutinė valia. Jaunikis sako savo būsimai žmonelei:
- Brangioji, norėčiau tuojau po vestuvių važiuoti į Palangą. Prie jūros...
- Gerai, brangusis, važiuojame prie jūros.
- Ne važiuojame, o skrendame, brangioji!
- Kaip įsakysi, brangusis...
Merginos motina patraukia dukterį į šoną ir tyliai šnibžda:
- Ar ne per daug komanduoja tavo būsimasis vyras?
- Palik jį ramybėje, mama. Lai Romas diktuoja savo paskutinę valią!
Pakelkime taures už vyrus, kurie dar prieš šeimyninį gyvenimą pareiškė savo paskutinę valią.

Užuominos.
- Ar tu mane myli? - glaustydamasi ir meilikaudama klausia ji.
- Žinoma, myliu, - švelniai atsako jis.
- O kodėl manęs nevedi?
- Kas čia per tavo įpročiai - visada keisti pokalbio temą. Brangioji, aš tave vesčiau pagal principą - vesti, kad ir šalaputrę, bet ne gražuolę.
- Aš irgi tekėsiu pagal principą - ištekėti, kad ir už kvailio, bet pinigingo. Mielasis, kai mudu susituoksim, turėsim tris gražius vaikučius.
- Iš kur tu žinai?
- Jie dabar gyvena kaime pas mano mamą. Ar tu paprašei mano tėvelio sutikimo tuoktis?
- Paprašiau.
- O ką jis sakė?
- Aš paskambinau telefonu, ir jis man atsakė: ,,Nežinau, kas čia kalba, bet aš neprieštarauju. Kaip tu manai, kai mudu susituoksime, ar tavo tėtis leis iš namų pasiimti pianiną?
- Žinoma. Tai jis man iškėlė kaip būtiną sąlygą. Pakelkime taures už muziką ir dainą, kurie žmogų lydi visą gyvenimą.

Jis ir ji. Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia.
- Ateik, mieloji, - pasakė jis. — Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime.
- Ne, mielasis, - atsakė ji. - Negaliu.
- Kodėl? Tu manim nepasitiki?
- Pasitikiu tavimi... Pasitikiu ir savimi... Bet nepasitikiu mumis abiem.
- Girdi, kaip lakštingalos suokia?
- Verčiau eime namo.
- Dar anksti namo...
- Mamytė sakė, kad tokiems dalykams aš dar per jauna.
- Sėskimės! -jau įsakiau suskambo jo balsas.
- Negaliu. Mamytė man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų...
- Kvailute, mama juk nesužinos...
- Ne, ne ir ne!
- Tai lik sveika! Aš einu pas Nijolę.
- Na, gerai, - nuraudusi sako mergina. - Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastūmėk, o aš nugriūsiu.
Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui - sutuoktuvėms.

Vyras protingesnis už moterį, vyras stipresnis už moterį, vyras kilniaširdiškesnis ir dvasingesnis, tad išgerkime už tą, kurį jį tokį padaro, - už moterį.

Išgerkim už tai, kad rytoj pabrangtų buteliai taros supirktuvėje.

Kupranugaris gali dirbti septynias dienas negerdamas, o žmogus gali gerti septynias dienas nedirbdamas. Taigi pakelkime taures už žmonių galimybes!

Užėjo kažkaip misionierius į smuklę ir ėmė sakyti pamokslą vietiniams džigitams:
- Jūsų pirmutinis priešas - vynas!
- Jus teisus, - atsake vienas iš mėgėjų išgerti, - bet ir evangelijoje parašyta:"Pamilk priešą savo".
Tad išgerkime už gerą vyną!

Jaunuolis, vadinantis save poetu, pasakė, baigęs skaityti eilėraštį:
- Nėra nieko sunkiau, kaip skaityti savo eiles.
- Dar sunkiau jas klausyti, - atsakė kažkas iš salės.
Tad išgerkim už tai, kad mes lengvai pakeltume sunkumus!

Senatvės našta sunki. Pakelkime taures nuo šio seno stalo, kad jam palengvėtų!

Degtine - mūsų priešas, bet kas sakė, kad mes bijome priešų?

Naikinkim alkoholį, kad mūsų vaikams nereikėtų naikinti!

Žmogui protas duotas tam, kad jis protingai gyventų, o ne tam, kad matytų, jog kvailai gyvena. Išgerkime, kad turėtumėm ne tik geras akis!

Ėjo vaikinas su mergina gatve. Mergina paklausė:
- Ar tu mane myli?
- Taip, brangioji, - atsakė. - O tu mane ar myli?
Mergina nieko neatsakė. Tad išgerkime už tai, kad visi kanalizacijos šuliniai būtų uždaryti!

Sudužusios šukes paviršiun išplaukia,
Sudužusi meilė nugrimzta dugnan.
Pakelkime tostą už meilę be šukių,
Už tai, kad išplauktų svajonių žiedai.

Pakelkime tostą putoto šampano už meilę ir laimę visų širdyse. Te kaukiančios vėtros palaužt neįstengia gležniausio žiedelio ilgam kelyje.

Studentiškas tostas už tėvus: "Už tuos, kurie mano, kad mes čia mokomės..."

Išgerkime už gerus žmones, juk mūsų tiek mažai!

Išgerkime už tai, kad užkąstume.

Išgerkime už mūsų žmonas ir meilužes ir už tai, kad jos niekada nesusitiktų.

Moterų ginklas - jų drabužiai, išgerkime mieli draugai už visuotinį nusiginklavimą.

Galima turėti daug pinigų, bet jie neatneš laimės. Už pinigus galima nusipirkti lovą, bet ne jos šilumą. Už pinigus galima nusipirkti žmogų, bet ne jo meilę. Tad linkiu, kad jūs turėtumėte ir pinigų, ir laimės, ir šilumos, ir meilės.

Mes čia susirinkome tam, kad išgertumėm - taigi gerkime už tai, kad čia susirinkom!

Išgerkim i sveikatą tų, pas ką jos dar liko.

Išgerkim draugai i mano sveikatą. Nes jei aš būsiu sveikas, bus sveika ir mano žmona. Jei bus sveika mano žmona, bus sveiki ir visi mūsų miesto vyrai. Jei bus sveiki visi mūsų miesto vyrai, tai bus sveikos ir visos miesto moterys. Na, o jei bus sveikos visos moterys mūsų mieste bus sveikos, tai būsiu sveikas ir aš. Tad išgerkim į mano sveikatą!

Eiliuoti linkėjimai

Visus gegužio žiedlapius gležnus
Norėčiau aš sudėt po tavo kojom,
Už meilę, rūpestį, švelnius žodžius
Tyriausią jausmą širdyje nešioju.
Sustok akimirkai, gyvenimo ruduo!
Išnykite karčių prisiminimų raukšlės!
Iš tolių praeities tespindi jūs veiduos
Negrįžtama jaunystė – svajomis atplaukus.
Kaip žodžiais meilės nieks aprėpt negali,
Kaip laimės, tyro džiaugsmo neišsakyt daina,-
Taip norim palinkėt šviesaus, laimingo kelio
Ir šėlstant vėtroms neliūdėti niekada.
Mūs širdims net ledynai nebaisūs,
Mūs troškimai nutildys audras,
Puoš gimtinę pavasariai svaigūs,
Gėrio lietūs palaistys gėles.
Jei kartais ir nerimas skruostus suvilgys,
Atmink kartais šėlstančias darbo drauges,
Prie židinio liepsną rankas susišildžius,
Niūniuoki jaunystės skambiąsias dainas.
Sveikatos ir laimės, džiaugsmų palinkėsim,
saulėtos padangės, sėkmės, ištvermės,
Kad dar daugel metų bijūnu žydėtum
Ir mūs neužmirštum – linkiu iš širdies.
Tu paieškok kitokių spindulių,
Kurie ištirpdo abejonių jausmą,
Ir nesuklupk, nešauki: “Negaliu!”
Gyvenimas juk žiedlapis gražiausias.
Tebūnie žiedlapiais nuklotas tavo kelias
Kaip krištolas skaidrus ir tyras kaip vanduo,
Kaip rytmečio aušra, kaip diemedžio šakelė,
Lakštingalų turtingas kaip ruduo.
Mes skubame gyvent, savus takus išmynėm,
Mes skubame be jausmo, be ugnies.
Ar ne per daug širdies ir meilės mums paskyrei,
Savąją laimę skirdama kitiems?
Pasodink savo medį, kaip darė senoliai,
Gale lauko, sode, prie upelio krantų,
Ąžuoliuką ar uosį, liepaitę gražuolę,
Obelaitę ar beržą. Su tavim augs kartu.
Palieski lūpomis rasotą obels žiedą,
Įkvėpk giliai krūtinėn rytmečio gaivos
Ar vakaro tyloj, išėjusi į kiemą,
Pasiklausyk švelnios lakštingalų dainos.
Už rūpestį, vaikystės pievų rasą,
Jaunystės grožį ačiū Tau tariu,
Už meilę! Tuos žodžius tegu užrašo,
Kaip priesaką kartoti juos turiu.
Įkurk nors mažą, virpantį lauželį,
Nutols tamsa, bejausmė vienuma.
Šešėliai pasitrauks tolyn į šalį,
Rankas ir veidą glostys šiluma.
Šie žodžiai mano, mama, Tau, brangioji,
Aš juos skiriu šiandieną vien tik Tau,
Ir iš visos širdies už nerimą dėkoju,
Už nemigo naktis, už viską, ką gavau.
Jei kartais virš galvos Tau debesys pajuostų,
Jei širdį nerimas ar skausmas užvaldys, -
Ateik pas motiną, ji sugebės paguosti,
Juk jos širdis – tai žvaigždžių spindesys.
Dar daug švelnaus anūkų linksmo juoko,
Daug, daug sveikatos, laimės, ištvermės
Tau linkim ir ateiname švelnumo pasimokyt
Ir žiedus dovanojam iš širdies.
O laikas slenka sidabrinėm gijom,
Užpusto, panaikina praeitin takus.
Būk tvirtu ąžuolu, kuris šalnų nebijo,
Sukviesdamas prie židinio senus draugus.
Tau iš širdies sveikatos, laimės palinkėsim,
Žieduotos nuotaikos ir metų tau šviesių,
Kad tartum rožės nuostabiai žydėtum,
Per sunkų darbą pelnęs pagarbą visų.
Užtenka žodžių, - te jausmai pripildo,
Dienas kaip krištolas, kaip snaigė savo tyrumu,
Te Jūs troškimai, svajos, siekiai išsipildo,
Te židinys sušildo, kai bus abiem sunku.
Ir jei likimo audros įsišėlę
Šarmotus pėdsakus palieka smilkiniuos,
Už šešiasdešimt jau taures pakėlėm –
Lai šimtą metų laikas atskaičiuos.
Ateik, ateik per ilgesį sužvarbus,
Man Tavo meilės niekas neatstos.
Žvaigždėm nakty sušvyti tavo vardas,
Ilgiuos ir laukiu, laukiu kaip aušros.
Tava širdis mums reikalinga, mama,
Ir ašara, ir lūpų šypsena.
Vaikystės žiedus garbanos šios mena,
Nors, mama, tu kaip obelis balta.
Ilgai dar išliks Tavų delnų kaitra,
Tava mintis suteiks mums patarimų.
Nusišypsok, ilgai dar lik jauna,
Nors laiko demonas ir daug ko negrąžina.
Pradėk nuo pasakų ir nuo lopšinės,
Iš gėrio taurės – motinos širdies. –
Tik meilę, grožį, prakaitą pažinęs,
Praeisi labirintus paslapties.
Susimąstyk, jei tuštuma krūtinėj,
Jei atramos šioj žemėj nerandi,
Jei nerimas vilties žiedus nuskynė,
Kada svajonės tikslas taip arti.
Prašau priimt šiai šventei puokštę
Iš menančių pavasarį žiedų, -
Tegu jie laimės šypsniu puošia,
Po jais paslėptą džiaugsmą tau randu.
Leisk palinkėt garbingai Tavo šventei
Stiprios sveikatos, laimės, ištvermės,
Žemai, žemai šia proga nusilenkti
Ir su žiedais Tau grožio pavydėt.
Neliūdėk, jei sudužo taurė,
Juk išliko viltis krištolinė,
Ji viena nugalėti padės
Ir užpildys svajonėm krūtinę.
Išsaugok tai, nors metai vėl apgaubia,
Vartus užtrenkę dar viena skara.
Dar nepavark! Už tai pakelkim taurę,
Išlik ilgai su nuotaika gera!

Gyvenk viltim, kol skleidžiasi alyvos,
Kol širdyje pavasarių šviesa,
Kol jausmas meilės laukimu dar gyvas,
Žiedų už sodo pieva prisnigta.
Keliu aš taurę už grožį tų žiedų,
Kuriuos lemtis jaunyste pavadino,
Kad jie nevystų žodžiuose dainų,
Išliekančių svaigesnėmis už vyną.
Išsaugok tai, juk žodžiai neišlieka,
Juos ištrina, naikina užmarštis,
Nutolsta svajos, skęsta kilnūs siekiai, -
Tegu nors tai prisiminimui liks.

+370 652 86056 (Daiva)
+370 652 40649 (Rimas)

Elektroninis paštas: info@liutonys.com